Interviu su pokyčių lyderiu, daktaru Marku Trozzi - drąsiu ir etišku gydytoju, tapusiu aktyvistu, ir Kanados mediku.

Markas baigė Vakarų Ontarijo universitetą ir jau dvidešimt penkerius metus praktikuoja skubiosios medicinos srityje, taip pat yra kritinės reanimacijos instruktorius. Nuo pandemijos pradžios jis budėjo daugelyje skubios pagalbos skyrių, įskaitant vieną skubios pagalbos skyrių, skirtą specialiai COVID, kol 2021 m. vasario mėn. dėl moralinių priežasčių atsistatydino.

Interviu su Marku jis dalijasi savo, kaip medicinos specialisto, kelione per pastaruosius 18 pandemijos mėnesių. Jis pateikia vidinį požiūrį į informacijos slopinimą, valdžios ir žiniasklaidos iškraipytus duomenis, mokslinių diskusijų ir debatų cenzūravimą. Jis atskleidžia tai, ką matė iš pirmų lūpų ir per diskusijas su kolegomis apie tai, kas iš tikrųjų vyksta ligoninėse, o ne tai, kas skelbiama žiniasklaidoje. Jis paaiškina, kodėl gydytojams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams taip sunku pasisakyti. Jis taip pat dalijasi savo požiūriu į natūralų imunitetą, terapinio gydymo galimybes, ligos perdavimą ir įgaliojimus. Jis pateikia rekomendacijas, kaip žmonės gali įsitraukti į veiklą, kad apsaugotų save, savo šeimas ir bendruomenes.

Pasak daktaro Trozzi, "pirmoji pandemijos banga buvo absoliučiai ramiausias laikas mano karjeroje - tiek mano įprastinėje, tiek COVID-19 paskirtoje skubios pagalbos tarnyboje beveik nebuvo pacientų ir beveik nebuvo darbo. Turėjau kelias ilgas greitosios pagalbos pamainas be nė vieno paciento.

Manau, kad visų lygių ligoninių administracija neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik paklusti nesibaigiančiam valdžios institucijų iš viršaus nuleidžiamam abejotinų naujų taisyklių, protokolų ir procedūrų diegimui. Mano nuoširdūs pokalbiai su bendradarbiais apie mano tyrimus ir pastebėjimus tapo problema. Šioje situacijoje atsidūręs svarbus administratorius, kurį labai gerbiu, man pasakė, kad "mano mintys kitiems kėlė nepatogumų ir trukdė išlaikyti visų motyvaciją bei laikytis visų naujų protokolų ir apribojimų". Suprasdamas liūdną situaciją, išlaikiau savo klinikinę poziciją pažadėdamas "prikąsti liežuvį, kai tik pagalvosiu, kad ligoninėje kalbėsiu apie COVID-19". Galiausiai man tai buvo etiškai neįmanoma, todėl lapkričio viduryje pradėjau baigti savo darbą greitosios pagalbos skyriuje, o vasario viduryje atsistatydinau iš visų greitosios pagalbos skyrių, kad išvengčiau konflikto tarp savo socialinių, teisinių ir etinių pareigų; ir ligoninių, kurias esu pamėgęs."